Dar ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu budizmas smarkiai keitėsi ir šakojosi, tas pats vyksta ir dabar. Kai kuriose Pietryčių Azijos šalyse, pavyzdžiui, Birmoje ir Šri Lankoje, buvo netgi mėginama suderinti budizmą su marksizmu. 1940 m. pabaigoje Birmos ministras pirmininkas U Nu paskelbė savąją „socialistinio budizmo“ teoriją. Pagal šią teoriją privatinė nuosavybė, ypač žemės nuosavybė bei neteisingas žemės padalijimas, yra toji kliūtis, kuri neleidžia žmonėms gyventi laisviems, nevaržomiems rūpesčių ir nuoširdžiai, visomis išgalėmis siekti religinių tikslų. Juk to, kas siekia nirvanos, nuo šio tikslo neturėtų atitraukti kova už būvį ar godus turto troškimas. Ir viena, ir kita trukdo tinkamai medituoti.
Tokia marksizmo ir budizmo sintezė įmanoma todėl, kad tradicinė marksizmo religijos kritika tiesiogiai budizmo nepalietė. Budizmu paremto antikapitalizmo teorijai darė įtaką kolonijinė patirtis. Be to, marksizmas pasirodė besąs tinkamas sukurti naujesnei budizmo interpretacijai. Juk argi jis nežadėjo panaikinti kentėjimą pasaulyje? Tegul budizmas, kalbėdamas apie „išsilaisvinimą iš kančios“, ir išreiškė visai kitą idėją, išorinis šių idėjų panašumas nurodė, kaip suderinti abi filosofijas.
Šri Lankoje, iškilęs su pasipriešinimo kolonijiniam kapitalizmui banga ir savo žmonos nužudymo pastūmėtas, Solomonas Bandaranaike atgaivino senąjį budistinį „visuotinės gerovės valstybės“ idealą ir įjungė socializmą į budistinio mokymo sistemą.
Žinoma, tokie žingsniai susilaukė negailestingos kritikos. Juk komunizmas galų gale siekė įsitvirtinti pats, ir jo apolegetus vargu ar patenkino perspektyva remti budizmą. Šios sąjungos keliama grėsmė netruko išryškėti ne tik Pietryčių Azijoje, bet ir Kinijoje.
Nors praktiniu požiūriu budizmas ir marksizmas turi panašumų, visgi esminės jų nuostatos iš tiesų labai skiriasi. Budizmas, priešingai marksizmui, juk ragina siekti tikslo, kuris neapsiriboja regimuoju pasauliu; politiniai ar socialiniai aspektai šioje pasaulėžiūroje tevaidina menką vaidmenį arba neturi jokios reikšmės.