Budizmas ir marksizmas Pietryčių Azijoje

Dar ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu budizmas smarkiai keitėsi ir šakojosi, tas pats vyksta ir dabar. Kai kuriose Pietryčių Azijos šalyse, pavyzdžiui, Birmoje ir Šri Lankoje, buvo netgi mėginama suderinti budizmą su marksizmu. 1940 m. pabaigoje Birmos ministras pirmininkas U Nu paskelbė savąją „socialistinio budizmo“ teoriją. Pagal šią teoriją privatinė nuosavybė, ypač žemės nuosavybė bei neteisingas žemės padalijimas, yra toji kliūtis, kuri neleidžia žmonėms gyventi laisviems, nevaržomiems rūpesčių ir nuoširdžiai, visomis išgalėmis siekti religinių tikslų. Juk to, kas siekia nirvanos, nuo šio tikslo neturėtų atitraukti kova už būvį ar godus turto troškimas. Ir viena, ir kita trukdo tinkamai medituoti.

Tokia marksizmo ir budizmo sintezė įmanoma todėl, kad tradicinė marksizmo religijos kritika tiesiogiai budizmo nepalietė. Budizmu paremto antikapitalizmo teorijai darė įtaką kolonijinė patirtis. Be to, marksizmas pasirodė besąs tinkamas sukurti naujesnei budizmo interpretacijai. Juk argi jis nežadėjo panaikinti kentėjimą pasaulyje? Tegul budizmas, kalbėdamas apie „išsilaisvinimą iš kančios“, ir išreiškė visai kitą idėją, išorinis šių idėjų panašumas nurodė, kaip suderinti abi filosofijas.

Šri Lankoje, iškilęs su pasipriešinimo kolonijiniam kapitalizmui banga ir savo žmonos nužudymo pastūmėtas, Solomonas Bandaranaike atgaivino senąjį budistinį „visuotinės gerovės valstybės“ idealą ir įjungė socializmą į budistinio mokymo sistemą.

Žinoma, tokie žingsniai susilaukė negailestingos kritikos. Juk komunizmas galų gale siekė įsitvirtinti pats, ir jo apolegetus vargu ar patenkino perspektyva remti budizmą. Šios sąjungos keliama grėsmė netruko išryškėti ne tik Pietryčių Azijoje, bet ir Kinijoje.

Nors praktiniu požiūriu budizmas ir marksizmas turi panašumų, visgi esminės jų nuostatos iš tiesų labai skiriasi. Budizmas, priešingai marksizmui, juk ragina siekti tikslo, kuris neapsiriboja regimuoju pasauliu; politiniai ar socialiniai aspektai šioje pasaulėžiūroje tevaidina menką vaidmenį arba neturi jokios reikšmės.

Budizmas

Istorinis Buda Šakjamunis gimė karališkoje šeimoje, 560 m. prieš mūsų erą. Nuo pat ankstyvos vaikystės jis buvo apsuptas turtų ir grožio bei rafinuotai lavinamas. Tekstuose rašoma, jog Buda buvo aukštas, stiprus ir mėlynakis.

29 metų amžiaus jis pirmąkart išvyko iš rūmų ir išvydo tai, ko iki tol niekada nebuvo matęs: seną žmogų, ligonį ir mirusįjį. Tuomet jis suprato, kad nėra nieko amžina ir visam laikui palikęs rūmus iškeliavo medituoti į Šiaurės Indijos kalnus ir miškus. Po ilgų nesibaigiančios prasmės paieškų, pasinėręs į meditaciją jis pažino proto prigimtį ir pasiekė nušvitimą.

Budos mokymai, kuriais naudojantis tampama bebaimiais, džiaugsmingais ir geranoriškais, yra pagrindinė keletos Rytų Azijos šalių religija. Nuo aštunto dešimtmečio pradžios gilus budistinis požiūris bei didžiulė metodų gausa įkvepia ir žavi vis daugiau vakariečių.

Budos mokymai apie absoliučią ir sąlygotą egzistenciją tiesiogiai susiję su mūsų kasdieniniu gyvenimu. Supratus šį ryšį, nepraeinančios laimės patyrimas tampa įmanomas. Budizmas neskelbia dogmų ir skatina kritiškai vertinti. Naudojant teisingas meditacijas, intelektinis mokymų supratimas tampa asmenine patirtimi, o papildomi metodai įtvirtina tai, kas pasiekta per meditacijas. Budistinių mokymų tikslas – visiškas kūno, kalbos ir proto potencialo išvystymas. Remiantis mokymais, Buda yra suprantamas kaip viršlaikis, proto potencialo veidrodis.

Budos mokytu reikia sekti, t. y. gyventi kaip jis, jam nereikia melstis ar jo ko nors prašyti. Sekite jo mokymu ir stenkitės pasiekti pažinimą.

Karmos pančiai

Šiame pasaulyje gana akivaizdu, kad priežastis sukelia atitinkamas pasekmes. Tą rodo mano gyvenimiška patirtis, su tuo sutinka fizika, taip teigia ir budizmas. Net greitųjų kreditų portalas paskolos internetu to neslepia. 🙂 Priežasties – pasekmės dėsnis nėra vien budistinė įžvalga. Kur pažvelgsi, visur matyti, kaip tai vyksta. Tiesa, budizme šis santykis vadinamas karma. Tai – sanskrito kalbos žodis, reiškiantis “veiklą“.

Karma nėra kažkas nepaprasta. Jei atlieki tam tikrą veiksmą, susilauki atitinkamo nuopelno. Viskas. Karmos pasekmės juntamos šiame ir daugelyjė vėlesnių gyvenimų. Tarkime, kam nors padarote kažką bloga. Dėl to tam žmogui pradedate nebepatikti. Jo draugai jūsų gali irgi nemėgti, nes jie girdėjo, ką bloga esate padarę jų draugui. Visa tai verčia jus kentėti. Taip tenka pjauti tai, kas išdygo iš karmos sėklos, kurią pasėjote savo mintimis, žodžiais ar darbais.

Kartais galite net neatsiminti, kad kam nors būtumėte padarę kažką blogą, bet vis tiek kenčiate, net nežinodami kodėl. Su žmogumi susitinkate pirmą kartą, o jis jūsų jau nemėgsta. Arba kelyje susiduriate su kitu automobiliu, lūžta jūsų koja. Tai – ne atsitiktinumai. Tokie įvykiai anot budizmo yra karmos, kurią kažkada sukūrėte bendraudami su tais žmonėmis, atitinkami padariniai. Gali būti, jog karmos daigą pasodinote ankstesniame gyvenime – arba dar ankstesniame, ir taip be galo…

Budizmo nuostata karmos atžvilgiu gana niūri: karma (tiek gera, tiek bloga) gimdo kančią. Tol, kol žmogus visiškai neišsivaduos iš karmos pančių, bus priverstas atgimti vėl ir vėl ir vėl. Žinoma, egzistuoja galimybė atgimti pasiturinčiu žmogumi ar net patekti į Dangų, tačiau gera karma pasibaigs ir teks ristis į gyvulių, alkanųjų dvasių ar net demonų pasaulius. Ir taip – amžių amžius, tūkstantmečių tūkstantmečius. Baugu? Bent jau man taip pasirodė pirmą kartą tai perskaičius. Tiesa, yra ir geroji naujiena – gimęs žmogumi, gali išsivaduoti iš karmos. Tereikia įsisąmoninti jos tuštumą. Kaip tai padaryti? Atkaklios meditacijos praktikos. Na, o po to – tiesiai į Nirvaną ir dar toliau. 🙂

AUM!