Budizmo paplitimas Vakaruose labiausiai susijęs su „Teosofijos draugijos“, įkurtos 1875 Niujorke, veikla. Stiprų impulsą budizmo plitimui Amerikoje davė didžiulė banga imigrantų, plūstelėjusių iš Kinijos ir Japonijos XIX a. pabaigoje. Gausiai pridygo budistų šventyklų, meditacijos mokyklų, vienuolynų. Kad Vakaruose įsitvirtino mahajanos budizmas, nulėmė imigrantų kilmė. Šiandien daugelį budistinių mokyklų bei judėjimų jungia Amerikos budistų bažnyčia, patyrusi, beje, stiprią amerikietiškos kultūros ir krikščionybės įtaką.
Europoje pirmasis budizmą pradėjo skleisti Arthuras Schopenhaueris, jis sugebėjo budizmo filosofija sudominti daugelį mokslininkų bei menininkų, tarų jų ir kompozitorių Wagnerį. Budizmą populiarino ir Edwinas Arnoldas, parašęs „Azijos šviesą“ (The Light of Asia, 1879). XX a. pradžioje įkurta ir Anglijos budistų draugija.
Nereikėtų užmiršti, kad budizmas pagal savo prigimtį nėra organizuota religija, tad jos realios įtakos dar toli gražu nenusako išpažinėjų skaičius. Esama ir vadinamojo neoficialaus ar anoniminio budizmo, tai liudija gausi literatūra budistine tematika. Kiekviename, net ir nedideliame mieste pagal Rytų meditacijos modelį veikia kursai. Jauni žmonės, pavargę nuo vakarietiškojo gyvenimo būdo, trokšta pažinti „Rytų išmintį“ ir, suplakę abiejų kultūrų idėjas, susikuria savą religiją, kuri iš tiesų menkai teprimena tikrąjį budizmą. Tačiau net ir šiame „namų darbo“ religijos klimate ryškūs Budos mokymo ir budistinės gyvensenos elementai.
Nors ir nemažai krikščionių patraukia Rytų dvasingumas, visgi nedaugelis jų tampa tikraisiais budizmo pasekėjais. Tai stebina, nes kaip tik budizmas teikia realią galimybę susikurti savo pasaulėvaizdį, asmeninę religiją.
Buda namuose 