Budizmas Vakaruose

Budizmo paplitimas Vakaruose labiausiai susijęs su „Teosofijos draugijos“, įkurtos 1875 Niujorke, veikla. Stiprų impulsą budizmo plitimui Amerikoje davė didžiulė banga imigrantų, plūstelėjusių iš Kinijos ir Japonijos XIX a. pabaigoje. Gausiai pridygo budistų šventyklų, meditacijos mokyklų, vienuolynų. Kad Vakaruose įsitvirtino mahajanos budizmas, nulėmė imigrantų kilmė. Šiandien daugelį budistinių mokyklų bei judėjimų jungia Amerikos budistų bažnyčia, patyrusi, beje, stiprią amerikietiškos kultūros ir krikščionybės įtaką.

Europoje pirmasis budizmą pradėjo skleisti Arthuras Schopenhaueris, jis sugebėjo budizmo filosofija sudominti daugelį mokslininkų bei menininkų, tarų jų ir kompozitorių Wagnerį. Budizmą populiarino ir Edwinas Arnoldas, parašęs „Azijos šviesą“ (The Light of Asia, 1879). XX a. pradžioje įkurta ir Anglijos budistų draugija.

Nereikėtų užmiršti, kad budizmas pagal savo prigimtį nėra organizuota religija, tad jos realios įtakos dar toli gražu nenusako išpažinėjų skaičius. Esama ir vadinamojo neoficialaus ar anoniminio budizmo, tai liudija gausi literatūra budistine tematika. Kiekviename, net ir nedideliame mieste pagal Rytų meditacijos modelį veikia kursai. Jauni žmonės, pavargę nuo vakarietiškojo gyvenimo būdo, trokšta pažinti „Rytų išmintį“ ir, suplakę abiejų kultūrų idėjas, susikuria savą religiją, kuri iš tiesų menkai teprimena tikrąjį budizmą. Tačiau net ir šiame „namų darbo“ religijos klimate ryškūs Budos mokymo ir budistinės gyvensenos elementai.

Nors ir nemažai krikščionių patraukia Rytų dvasingumas, visgi nedaugelis jų tampa tikraisiais budizmo pasekėjais. Tai stebina, nes kaip tik budizmas teikia realią galimybę susikurti savo pasaulėvaizdį, asmeninę religiją.

Budizmas

Istorinis Buda Šakjamunis gimė karališkoje šeimoje, 560 m. prieš mūsų erą. Nuo pat ankstyvos vaikystės jis buvo apsuptas turtų ir grožio bei rafinuotai lavinamas. Tekstuose rašoma, jog Buda buvo aukštas, stiprus ir mėlynakis.

29 metų amžiaus jis pirmąkart išvyko iš rūmų ir išvydo tai, ko iki tol niekada nebuvo matęs: seną žmogų, ligonį ir mirusįjį. Tuomet jis suprato, kad nėra nieko amžina ir visam laikui palikęs rūmus iškeliavo medituoti į Šiaurės Indijos kalnus ir miškus. Po ilgų nesibaigiančios prasmės paieškų, pasinėręs į meditaciją jis pažino proto prigimtį ir pasiekė nušvitimą.

Budos mokymai, kuriais naudojantis tampama bebaimiais, džiaugsmingais ir geranoriškais, yra pagrindinė keletos Rytų Azijos šalių religija. Nuo aštunto dešimtmečio pradžios gilus budistinis požiūris bei didžiulė metodų gausa įkvepia ir žavi vis daugiau vakariečių.

Budos mokymai apie absoliučią ir sąlygotą egzistenciją tiesiogiai susiję su mūsų kasdieniniu gyvenimu. Supratus šį ryšį, nepraeinančios laimės patyrimas tampa įmanomas. Budizmas neskelbia dogmų ir skatina kritiškai vertinti. Naudojant teisingas meditacijas, intelektinis mokymų supratimas tampa asmenine patirtimi, o papildomi metodai įtvirtina tai, kas pasiekta per meditacijas. Budistinių mokymų tikslas – visiškas kūno, kalbos ir proto potencialo išvystymas. Remiantis mokymais, Buda yra suprantamas kaip viršlaikis, proto potencialo veidrodis.

Budos mokytu reikia sekti, t. y. gyventi kaip jis, jam nereikia melstis ar jo ko nors prašyti. Sekite jo mokymu ir stenkitės pasiekti pažinimą.

Karmos pančiai

Šiame pasaulyje gana akivaizdu, kad priežastis sukelia atitinkamas pasekmes. Tą rodo mano gyvenimiška patirtis, su tuo sutinka fizika, taip teigia ir budizmas. Net greitųjų kreditų portalas paskolos internetu to neslepia. 🙂 Priežasties – pasekmės dėsnis nėra vien budistinė įžvalga. Kur pažvelgsi, visur matyti, kaip tai vyksta. Tiesa, budizme šis santykis vadinamas karma. Tai – sanskrito kalbos žodis, reiškiantis “veiklą“.

Karma nėra kažkas nepaprasta. Jei atlieki tam tikrą veiksmą, susilauki atitinkamo nuopelno. Viskas. Karmos pasekmės juntamos šiame ir daugelyjė vėlesnių gyvenimų. Tarkime, kam nors padarote kažką bloga. Dėl to tam žmogui pradedate nebepatikti. Jo draugai jūsų gali irgi nemėgti, nes jie girdėjo, ką bloga esate padarę jų draugui. Visa tai verčia jus kentėti. Taip tenka pjauti tai, kas išdygo iš karmos sėklos, kurią pasėjote savo mintimis, žodžiais ar darbais.

Kartais galite net neatsiminti, kad kam nors būtumėte padarę kažką blogą, bet vis tiek kenčiate, net nežinodami kodėl. Su žmogumi susitinkate pirmą kartą, o jis jūsų jau nemėgsta. Arba kelyje susiduriate su kitu automobiliu, lūžta jūsų koja. Tai – ne atsitiktinumai. Tokie įvykiai anot budizmo yra karmos, kurią kažkada sukūrėte bendraudami su tais žmonėmis, atitinkami padariniai. Gali būti, jog karmos daigą pasodinote ankstesniame gyvenime – arba dar ankstesniame, ir taip be galo…

Budizmo nuostata karmos atžvilgiu gana niūri: karma (tiek gera, tiek bloga) gimdo kančią. Tol, kol žmogus visiškai neišsivaduos iš karmos pančių, bus priverstas atgimti vėl ir vėl ir vėl. Žinoma, egzistuoja galimybė atgimti pasiturinčiu žmogumi ar net patekti į Dangų, tačiau gera karma pasibaigs ir teks ristis į gyvulių, alkanųjų dvasių ar net demonų pasaulius. Ir taip – amžių amžius, tūkstantmečių tūkstantmečius. Baugu? Bent jau man taip pasirodė pirmą kartą tai perskaičius. Tiesa, yra ir geroji naujiena – gimęs žmogumi, gali išsivaduoti iš karmos. Tereikia įsisąmoninti jos tuštumą. Kaip tai padaryti? Atkaklios meditacijos praktikos. Na, o po to – tiesiai į Nirvaną ir dar toliau. 🙂

AUM!