Tibeto budizmas ir mirusiųjų knyga

Tibeto budizmo mokymuose, tiesiogiai susijusiuose su mirtimi, aiškinamos individualios pasiruošimo mirčiai praktikos ir įvairios pagelbėjimo mirusiesiems metodikos, kurias trumpai galima pavadinti „mirusiojo vadovais“. Šie remiasi tikėjimu, jog mirusysis gali girdėti ir įgyvendinti su juo dvasinį ryšį turėjusių gyvųjų pamokymus. Geriausia, jeigu pamokymus jam skaito Lama, dvasios brolis ar artimas draugas.

Vienas pagrindinių tekstų rinkinių, skirtų mirusiems ir besiruošiantiems šviesiai sutikti mirtį, vadinamas „Giliaisiais mokymais apie savaiminį išsilaisvinimą medituojant ramiąsias bei niršiąsias dievybes“. Jis priskiriamas garsiajam VIII a. Mokytojui Padmasambhavai, Guru Rinpočė, kilusiam iš slėpiningosios tantrinių mokslų šalies Odijanos. Šiam rinkiniui priklauso ir garsioji „Tibeto mirusiųjų knyga“.

Pirmą kartą ją į anglų kalbą išvertė tibetietis Lama Kaži Dawa-Samdupas, o redagavo jo mokinys W. Y. Ewans-Wentzas, kuris pritaikė tokį pavadinimą, remdamasis anksčiau išleista „Egipto mirusiųjų knyga“. Tibetiškojo originalo pažodinis sutrumpintas pavadinimas – „Išsilaisvinimas [pomirtiniame] tarpsnyje klausantis [pamokymų]“ {Bardo Tiodol). Kaip ir kitus minėto rinkinio tekstus, Guru Rinpočė Tibete (Gampodaro kalne) paslėpė šį apokrifinį „lobį“ (termą), kurį XIV a. rado Kagju tradicijos joginas (joginas lietuviškai būtų jogas, jogė) tertonas („lobių radėjas“) Karmalingpa. Vėliau Bardo Tiodolas įtrauktas į Senosios (Njingmos) tradicijos raštų kanoną.

„Tibeto mirusiųjų knyga“ praneša laimingą žinią – mūsų dvasioje glūdi ne „pirmapradė nuodėmė“, o Šviesa, atsiskleidžianti prieš pat mirtį ir po mirties. Kitaip tariant, šis „mirusiųjų vadovas“ remiasi dzogčeno („didžiojo tobulumo“) mokymu apie pirmapradę tyrą visų gyvų būtybių prigimtį. Dzogčeno esmę turbūt geriausiai išsakė pats Guru Rinpočė Padmasambhava savo veikale „Gryno suvokimo atskleidimas — savaiminis išsilaisvinimas atvira įžvalga“, kuris kaip pagalbinis Bardo Tiodolo tekstas pateiktas šioje knygoje.

Siaurąja prasme bardo (pažodžiui „tarpsnis“) – tai būvis, įsiterpęs tarp dviejų gyvenimų, trunkantis nuo mirties iki atgimimo. Tačiau šis žodis turi ir platesnę prasmę. Juk Tibeto budizmo tradicijos visą (ne tik pomirtinę) būtį skirsto į keturis pagrindinius tarpsnius – Gyvenimo, Mirties prieangio, Esmės ir Tapsmo. Gyvenimo bardo talpina dar du tarpsnius — Meditacijos ir Sapnų. Taip susidaro šventuosiuose tibetietiškuose tekstuose dažnai minimi „šeši tarpsniai“. „Tibeto mirusiųjų knyga“ supažindina skaitytojus su Mirties prieangio tarpsniu ir pomirtiniais Esmės bei Tapsmo bardo.

Kuo budizmas patrauklus vakariečiui

Dažniausiai žmonės puola ieškoti knygų apie budizmą grįžę iš kelionės į Tolimuosius Rytus ar apsilankę muziejuose. Vakarietį paprastai patraukia vis tie patys keli budizmo aspektai:

• Budizmas jam atrodo itin tolerantiška religija, bent jau daug tolerantiškesnė ir atlaidesnė negu krikščionybė. Budizmas savo išpažinėjų nevaržo ir neslegia, niekas jiems įkyriai jo nebruka ir nepamokslauja. Argi tai ne ideali pasaulėžiūra šiuolaikiniam skeptikui arba abejojančiam? Juk tai galimybė būti ateistu ir kartu turėti religiją.

• Vakarų kultūros žmogų žavi budistinės sistemos teisingumas: ką pasėsi, tą ir pjausi. Doram bus atlyginta, nedorėlis sulauks atpildo. Ar tai nėra kur kas natūraliau už krikščioniškąjį mokymą apie Dievo malonę?

• Palankiai nuteikia budizmo etika, ypatingas šio tikėjimo moralumas. Kas sugalvotų kokį moralinį priekaištą keturių tauriųjų tiesų koncepcijai arba aštuongubo kelio priesakams? Juk krikščionybės istorija aplaistyta krauju, o tuo neapkaltinsi budizmo. Kuri tad religija moralesnė?

• Nors vakariečiui patraukli ne viena budizmo idėja, jį ypač masina žadama galimybė pasiekti nirvaną. Juk nirvanos doktrina tvirtina, kad galutinis žmogaus tikslas – išnykti, nebūti. Ar tai nėra labai šiuolaikiška samprata, kur kas priimtinesnė negu krikščioniškojo prisikėlimo viltis?

Suprantama, budizmas kiekvienam žmogui patrauklus vis kitais aspektais, kurie gali visiškai nesutapti su prieš tai išvardytais. Visgi Vakarų pasaulyje augančio budizmo populiarumo negali nuginčyti niekas, kai tuo tarpu krikščionybės populiarumas vis smunka. Į politines priežastis nesigilinsiu, bet leidžiu sau suprasti, kad budizmo idėjos populiarios ir Lietuvoje. Kituose straipsniuose pasakosiu apie tai, ką galima sužinoti iš populiariosios ‘Tibeto mirusiųjų knygos’, o išsamiau apie budizmą skaitykite nuorodose.

Budizmas Vakaruose

Budizmo paplitimas Vakaruose labiausiai susijęs su „Teosofijos draugijos“, įkurtos 1875 Niujorke, veikla. Stiprų impulsą budizmo plitimui Amerikoje davė didžiulė banga imigrantų, plūstelėjusių iš Kinijos ir Japonijos XIX a. pabaigoje. Gausiai pridygo budistų šventyklų, meditacijos mokyklų, vienuolynų. Kad Vakaruose įsitvirtino mahajanos budizmas, nulėmė imigrantų kilmė. Šiandien daugelį budistinių mokyklų bei judėjimų jungia Amerikos budistų bažnyčia, patyrusi, beje, stiprią amerikietiškos kultūros ir krikščionybės įtaką.

Europoje pirmasis budizmą pradėjo skleisti Arthuras Schopenhaueris, jis sugebėjo budizmo filosofija sudominti daugelį mokslininkų bei menininkų, tarų jų ir kompozitorių Wagnerį. Budizmą populiarino ir Edwinas Arnoldas, parašęs „Azijos šviesą“ (The Light of Asia, 1879). XX a. pradžioje įkurta ir Anglijos budistų draugija.

Nereikėtų užmiršti, kad budizmas pagal savo prigimtį nėra organizuota religija, tad jos realios įtakos dar toli gražu nenusako išpažinėjų skaičius. Esama ir vadinamojo neoficialaus ar anoniminio budizmo, tai liudija gausi literatūra budistine tematika. Kiekviename, net ir nedideliame mieste pagal Rytų meditacijos modelį veikia kursai. Jauni žmonės, pavargę nuo vakarietiškojo gyvenimo būdo, trokšta pažinti „Rytų išmintį“ ir, suplakę abiejų kultūrų idėjas, susikuria savą religiją, kuri iš tiesų menkai teprimena tikrąjį budizmą. Tačiau net ir šiame „namų darbo“ religijos klimate ryškūs Budos mokymo ir budistinės gyvensenos elementai.

Nors ir nemažai krikščionių patraukia Rytų dvasingumas, visgi nedaugelis jų tampa tikraisiais budizmo pasekėjais. Tai stebina, nes kaip tik budizmas teikia realią galimybę susikurti savo pasaulėvaizdį, asmeninę religiją.

Budizmas ir marksizmas Pietryčių Azijoje

Dar ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu budizmas smarkiai keitėsi ir šakojosi, tas pats vyksta ir dabar. Kai kuriose Pietryčių Azijos šalyse, pavyzdžiui, Birmoje ir Šri Lankoje, buvo netgi mėginama suderinti budizmą su marksizmu. 1940 m. pabaigoje Birmos ministras pirmininkas U Nu paskelbė savąją „socialistinio budizmo“ teoriją. Pagal šią teoriją privatinė nuosavybė, ypač žemės nuosavybė bei neteisingas žemės padalijimas, yra toji kliūtis, kuri neleidžia žmonėms gyventi laisviems, nevaržomiems rūpesčių ir nuoširdžiai, visomis išgalėmis siekti religinių tikslų. Juk to, kas siekia nirvanos, nuo šio tikslo neturėtų atitraukti kova už būvį ar godus turto troškimas. Ir viena, ir kita trukdo tinkamai medituoti.

Tokia marksizmo ir budizmo sintezė įmanoma todėl, kad tradicinė marksizmo religijos kritika tiesiogiai budizmo nepalietė. Budizmu paremto antikapitalizmo teorijai darė įtaką kolonijinė patirtis. Be to, marksizmas pasirodė besąs tinkamas sukurti naujesnei budizmo interpretacijai. Juk argi jis nežadėjo panaikinti kentėjimą pasaulyje? Tegul budizmas, kalbėdamas apie „išsilaisvinimą iš kančios“, ir išreiškė visai kitą idėją, išorinis šių idėjų panašumas nurodė, kaip suderinti abi filosofijas.

Šri Lankoje, iškilęs su pasipriešinimo kolonijiniam kapitalizmui banga ir savo žmonos nužudymo pastūmėtas, Solomonas Bandaranaike atgaivino senąjį budistinį „visuotinės gerovės valstybės“ idealą ir įjungė socializmą į budistinio mokymo sistemą.

Žinoma, tokie žingsniai susilaukė negailestingos kritikos. Juk komunizmas galų gale siekė įsitvirtinti pats, ir jo apolegetus vargu ar patenkino perspektyva remti budizmą. Šios sąjungos keliama grėsmė netruko išryškėti ne tik Pietryčių Azijoje, bet ir Kinijoje.

Nors praktiniu požiūriu budizmas ir marksizmas turi panašumų, visgi esminės jų nuostatos iš tiesų labai skiriasi. Budizmas, priešingai marksizmui, juk ragina siekti tikslo, kuris neapsiriboja regimuoju pasauliu; politiniai ar socialiniai aspektai šioje pasaulėžiūroje tevaidina menką vaidmenį arba neturi jokios reikšmės.

Budizmas

Istorinis Buda Šakjamunis gimė karališkoje šeimoje, 560 m. prieš mūsų erą. Nuo pat ankstyvos vaikystės jis buvo apsuptas turtų ir grožio bei rafinuotai lavinamas. Tekstuose rašoma, jog Buda buvo aukštas, stiprus ir mėlynakis.

29 metų amžiaus jis pirmąkart išvyko iš rūmų ir išvydo tai, ko iki tol niekada nebuvo matęs: seną žmogų, ligonį ir mirusįjį. Tuomet jis suprato, kad nėra nieko amžina ir visam laikui palikęs rūmus iškeliavo medituoti į Šiaurės Indijos kalnus ir miškus. Po ilgų nesibaigiančios prasmės paieškų, pasinėręs į meditaciją jis pažino proto prigimtį ir pasiekė nušvitimą.

Budos mokymai, kuriais naudojantis tampama bebaimiais, džiaugsmingais ir geranoriškais, yra pagrindinė keletos Rytų Azijos šalių religija. Nuo aštunto dešimtmečio pradžios gilus budistinis požiūris bei didžiulė metodų gausa įkvepia ir žavi vis daugiau vakariečių.

Budos mokymai apie absoliučią ir sąlygotą egzistenciją tiesiogiai susiję su mūsų kasdieniniu gyvenimu. Supratus šį ryšį, nepraeinančios laimės patyrimas tampa įmanomas. Budizmas neskelbia dogmų ir skatina kritiškai vertinti. Naudojant teisingas meditacijas, intelektinis mokymų supratimas tampa asmenine patirtimi, o papildomi metodai įtvirtina tai, kas pasiekta per meditacijas. Budistinių mokymų tikslas – visiškas kūno, kalbos ir proto potencialo išvystymas. Remiantis mokymais, Buda yra suprantamas kaip viršlaikis, proto potencialo veidrodis.

Budos mokytu reikia sekti, t. y. gyventi kaip jis, jam nereikia melstis ar jo ko nors prašyti. Sekite jo mokymu ir stenkitės pasiekti pažinimą.

Karmos pančiai

Šiame pasaulyje gana akivaizdu, kad priežastis sukelia atitinkamas pasekmes. Tą rodo mano gyvenimiška patirtis, su tuo sutinka fizika, taip teigia ir budizmas. Net greitųjų kreditų portalas paskolos internetu to neslepia. 🙂 Priežasties – pasekmės dėsnis nėra vien budistinė įžvalga. Kur pažvelgsi, visur matyti, kaip tai vyksta. Tiesa, budizme šis santykis vadinamas karma. Tai – sanskrito kalbos žodis, reiškiantis “veiklą“.

Karma nėra kažkas nepaprasta. Jei atlieki tam tikrą veiksmą, susilauki atitinkamo nuopelno. Viskas. Karmos pasekmės juntamos šiame ir daugelyjė vėlesnių gyvenimų. Tarkime, kam nors padarote kažką bloga. Dėl to tam žmogui pradedate nebepatikti. Jo draugai jūsų gali irgi nemėgti, nes jie girdėjo, ką bloga esate padarę jų draugui. Visa tai verčia jus kentėti. Taip tenka pjauti tai, kas išdygo iš karmos sėklos, kurią pasėjote savo mintimis, žodžiais ar darbais.

Kartais galite net neatsiminti, kad kam nors būtumėte padarę kažką blogą, bet vis tiek kenčiate, net nežinodami kodėl. Su žmogumi susitinkate pirmą kartą, o jis jūsų jau nemėgsta. Arba kelyje susiduriate su kitu automobiliu, lūžta jūsų koja. Tai – ne atsitiktinumai. Tokie įvykiai anot budizmo yra karmos, kurią kažkada sukūrėte bendraudami su tais žmonėmis, atitinkami padariniai. Gali būti, jog karmos daigą pasodinote ankstesniame gyvenime – arba dar ankstesniame, ir taip be galo…

Budizmo nuostata karmos atžvilgiu gana niūri: karma (tiek gera, tiek bloga) gimdo kančią. Tol, kol žmogus visiškai neišsivaduos iš karmos pančių, bus priverstas atgimti vėl ir vėl ir vėl. Žinoma, egzistuoja galimybė atgimti pasiturinčiu žmogumi ar net patekti į Dangų, tačiau gera karma pasibaigs ir teks ristis į gyvulių, alkanųjų dvasių ar net demonų pasaulius. Ir taip – amžių amžius, tūkstantmečių tūkstantmečius. Baugu? Bent jau man taip pasirodė pirmą kartą tai perskaičius. Tiesa, yra ir geroji naujiena – gimęs žmogumi, gali išsivaduoti iš karmos. Tereikia įsisąmoninti jos tuštumą. Kaip tai padaryti? Atkaklios meditacijos praktikos. Na, o po to – tiesiai į Nirvaną ir dar toliau. 🙂

AUM!