Tibeto budizmas ir mirusiųjų knyga

Tibeto budizmo mokymuose, tiesiogiai susijusiuose su mirtimi, aiškinamos individualios pasiruošimo mirčiai praktikos ir įvairios pagelbėjimo mirusiesiems metodikos, kurias trumpai galima pavadinti „mirusiojo vadovais“. Šie remiasi tikėjimu, jog mirusysis gali girdėti ir įgyvendinti su juo dvasinį ryšį turėjusių gyvųjų pamokymus. Geriausia, jeigu pamokymus jam skaito Lama, dvasios brolis ar artimas draugas.

Vienas pagrindinių tekstų rinkinių, skirtų mirusiems ir besiruošiantiems šviesiai sutikti mirtį, vadinamas „Giliaisiais mokymais apie savaiminį išsilaisvinimą medituojant ramiąsias bei niršiąsias dievybes“. Jis priskiriamas garsiajam VIII a. Mokytojui Padmasambhavai, Guru Rinpočė, kilusiam iš slėpiningosios tantrinių mokslų šalies Odijanos. Šiam rinkiniui priklauso ir garsioji „Tibeto mirusiųjų knyga“.

Pirmą kartą ją į anglų kalbą išvertė tibetietis Lama Kaži Dawa-Samdupas, o redagavo jo mokinys W. Y. Ewans-Wentzas, kuris pritaikė tokį pavadinimą, remdamasis anksčiau išleista „Egipto mirusiųjų knyga“. Tibetiškojo originalo pažodinis sutrumpintas pavadinimas – „Išsilaisvinimas [pomirtiniame] tarpsnyje klausantis [pamokymų]“ {Bardo Tiodol). Kaip ir kitus minėto rinkinio tekstus, Guru Rinpočė Tibete (Gampodaro kalne) paslėpė šį apokrifinį „lobį“ (termą), kurį XIV a. rado Kagju tradicijos joginas (joginas lietuviškai būtų jogas, jogė) tertonas („lobių radėjas“) Karmalingpa. Vėliau Bardo Tiodolas įtrauktas į Senosios (Njingmos) tradicijos raštų kanoną.

„Tibeto mirusiųjų knyga“ praneša laimingą žinią – mūsų dvasioje glūdi ne „pirmapradė nuodėmė“, o Šviesa, atsiskleidžianti prieš pat mirtį ir po mirties. Kitaip tariant, šis „mirusiųjų vadovas“ remiasi dzogčeno („didžiojo tobulumo“) mokymu apie pirmapradę tyrą visų gyvų būtybių prigimtį. Dzogčeno esmę turbūt geriausiai išsakė pats Guru Rinpočė Padmasambhava savo veikale „Gryno suvokimo atskleidimas — savaiminis išsilaisvinimas atvira įžvalga“, kuris kaip pagalbinis Bardo Tiodolo tekstas pateiktas šioje knygoje.

Siaurąja prasme bardo (pažodžiui „tarpsnis“) – tai būvis, įsiterpęs tarp dviejų gyvenimų, trunkantis nuo mirties iki atgimimo. Tačiau šis žodis turi ir platesnę prasmę. Juk Tibeto budizmo tradicijos visą (ne tik pomirtinę) būtį skirsto į keturis pagrindinius tarpsnius – Gyvenimo, Mirties prieangio, Esmės ir Tapsmo. Gyvenimo bardo talpina dar du tarpsnius — Meditacijos ir Sapnų. Taip susidaro šventuosiuose tibetietiškuose tekstuose dažnai minimi „šeši tarpsniai“. „Tibeto mirusiųjų knyga“ supažindina skaitytojus su Mirties prieangio tarpsniu ir pomirtiniais Esmės bei Tapsmo bardo.

mirusiųjų knyga

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s